Tirkšlių bendruomenė

Skruzdėlės tai – smulkūs plėviasparnių būrio, geluoninių pobūrio vabzdžių šeima , pasižyminti formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Skruzdėlės sudaro didžiausią vabzdžių šeimą pasaulyje. Yra daug rūšių: pasaulyje per 6 tūkstančius , o Lietuvoje apie 40 rūšių . Patinėliai ir patelės turi sparnus , darbininkės (patelės) jų neturi. Rudenį virš skruzdėlynų pakyla dideli patinėlių ir patelių pulkai. Jie poruojasi ore ar žemėje. Patinėliai žūva, patelės, nugraužusios sparnus, įkuria naują skruzdėlyną. Kai kurių skruzdėlių patelės, metus neišeidamos iš skruzdėlyno, gali rausti žemę, maitinti vaikus, dėti kiaušinėlius. Maistas – tai jos atsarginiai riebalai, buvusių sparnų raumenys. Kad būtų kam dirbti darbus. Skruzdėlynai įrengiami iš žemės grumstelių ir augalų dalelių (lapų, spyglių, šakų, žolių stiebelių)

Skruzdėlių mityba Angliavandeniais minta suaugusios skruzdėlės, o baltymais (gyvulinės kilmės maistu ) – lervos ir vaisingos skruzdėlės. Baltyminį maistą sudaro: vabzdžiai, augalų sėklos, grybai, vorai, sraigės, šimtakojai. Augalinį maistą ( angliavandenius ) sudaro: augalų sėklos, vaisiai, minkšti ūgliai, medaus rasa, nektaras, be to, skruzdėlės laižo amarų išskiriamą saldų skystį, todėl jos amarus saugo, gina nuo priešų, perneša ant kitų augalų, o amarų motinėlę laiko skruzdėlynuose

 

Pušiniai pjūkleliai, plėviasparnių būrio, šukaūsių pjūklelių šeimos vabzdžiai. Jie gyvena po lapais ir spygliais, kankorėžiais. Dažniausi (ir Lietuvoje) yra paprastasis pušinis pjūklelis, rudasis pušinis pjūklelis, žalsvasis pušinis pjūklelis. Gyvena bendrijomis. Pušinių pjūklelių lervos minta pušų spygliais. Stipriai nugraužia pušų spyglius, pažeisti medžiai nusilpsta, kartais nudžiūva. Židiniai dažniausiai susidaro 15–40 m. medynuose, kartais jaunuolynuose. Pušinių pjūklelių lervos naikinamos insekticidais

 

Pušinis pelėdgalvis, pelėdgalvių šeimos drugys. Jie gyvena ant žemės. Sparnų ilgis 32–40 mm, priekiniai sparnai rausvi su šviesiomis dėmėmis, užpakaliniai – tamsesni. Skraido gegužės–birželio mėnesiais. Kiaušinius deda grupėmis spyglių apatinėje pusėje. Vikšrai žali su baltomis ir juodomis juostomis, birželio–liepos mėnesiais minta pušų spygliais, pumpurais, ūgliais. Lėliukės žiemoja paklotėje. Užauga 1 karta. Kenkia pušynams. 

Pušinis sprindissprindžių šeimos drugys. Paplitęs visur, kur auga pušys.  vikšrai būna slepiamoje pozoje, prisitvirtinę galinėmis kojomis prie substrato – kūną ištiesia į priekį imituodami šakelę. Lėliuke virsta paklotėje, žemėje arba lengvame kokone ant augalų. Sparnų ilgis 34–40 mm. Patino sparnai tamsiai rudi su šviesiai gelsvomis dėmėmis, patelės – šviesiai rusvi su 2 skersinėmis juostomis. Drugiai skraido gegužės–liepos mėnesiais. Patelės kiaušinius (iki 250) eilėmis deda ant spyglių. Vikšrai žali su pilkai baltomis juostelėmis, liepos–rugsėjo mėnesiais minta pušų spygliais. Lėliukės žiemoja paklotėje. Užauga 1 karta. 

Pušinis verpikasverpikų  šeimos drugys. Paplitęs visur, kur auga spygliuočiai (ypač pušys). Gyvena voratinkliniuose kokonuose. Išskleistų sparnų tarpugalis 60–80 mm. Pilkšvai rudas (pušų žievės spalvos), įvairaus atspalvio. Ant priekinių sparnų 3 skersinės netaisyklingos rudos, rausvai rudos linijos ir maža pusmėnulio formos balta dėmė. Užpakaliniai sparnai rusvai gelsvi. Skraido vakarais birželio pabaigoje–liepos mėnesį. Patelės deda apie 400 kiaušinių. Suaugę vikšrai – iki 100 mm ilgio. Per metus išsivysto 1 karta, jei populiacija negausi, didesnė jos dalis gali vystytis 2 metus. Pušinis verpikas yra vienas žalingiausių pušų spyglių kenkėjų. Lietuvoje masiniai židiniai pirmą kartą užregistruoti 1994–96. 

Bitės, plėviasparnių būrio vabzdžiai. Jos gyvena iš medžių drėvių padarytų avilių.  Yra kelios rūšys. Europoje (ir Lietuvoje) gyvena 1 rūšis – medų nešanti bitė. Medų nešančios bitės – bendruomeniniai vabzdžiai, gyvena didelėmis ir pastoviomis šeimomis (bičių šeima). Jose nuolat būna viena bičių motina, daug bičių darbininkių, o vasarą daug tranų. Maitinasi augalų nektaru bei lipčiumi (žiemą – medumi) ir žiedadulkėmis (bičių duona). 

Trumpaūsis medkirtis – ūsuočių šeimos vabalas. Gyvenantis ant pušų šakų. Kūnas 12-22 mm ilgio, juodas, kiek blizgantis. Apačia apaugusi trumpais rudais plaukeliais. Nors paprastai ūsuočių šeimos vabalai turi ilgas antenas, bet šio vabalo jos trumpos. Vabalai skraido birželio – rugsėjo mėn. vakarais ir naktimis. Gyvena pušynuose. Patelės kiaušinius deda ant pušų šaknų. Lervos takus graužia šaknyse. Vystymosi ciklas trunka 2-4 metus. Pažeidžia ne tik ligotus ir nusilpusius medžius, bet ir visiškai sveikus.

Didysis sprakšis – sprakšių šeimos Stenagostus genties vabalas. Lervos vystosi pūvančioje pušies, randamos po nukritusių kamienų žieve, senuose spygliuočių kelmuose. Lėliukės vystosi kelmo požeminės dalies žievėje gegužės–birželio mėn. Suaugę aktyvūs liepą–rugpjūtį. Mėgsta prieblandą ir tamsą (pirmoje nakties pusėje), juos traukia dirbtinės šviesos šaltiniai. Lervos ir suaugėliai yra grobuoniški. Generacijos trukmė – 5 metai. Didysis sprakšis yra stambiausias Lietuvoje gyvenantis sprakšis, jo kūno ilgis siekia 20-28 mm. Nuo 1989 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kategorija. Aptinkamas stambesniuose pušynuose Baltijos pajūryje ir Pietryčių Lietuvoje.

Žalvarinis puošniažygis – Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje aptinkamų ryškiai žėrinčių ir puošniausių žygių. Jo kūnas 13–18 mm ilgio, juodas, viršus žėrintis auksu: galva, priešnugarėlė ir antsparnių pakraštys rausvi, purpuriniai, antsparniuose tarpai tarp juodų išilginių briaunelių skaisčiai žalios spalvos. Išskirtinis šios rūšies puošniažygių kūno bruožas yra ir antsparnių struktūrinis raštas. Kiekviename iš jų yra po tris (neskaitant siūlės) išilgai besidriekiančias briauneles, kurios vietomis gali būti tarsi sutrūkinėjusios, tarpai tarp jų su skersinėmis raukšlelėmis. Neskraidantis plėšrusis plynių vabalas. Gali apsigyventi išretėjusiuose pušynuose, aukštapelkėse, durpynuose, viržiuose. Aktyvus šviesiuoju paros metu. Mitybos raciono didžiausią dalį sudaro drugių vikšrai ir sliekai. Poruojasi ir kiaušinius deda gegužės, birželio mėn., išsivystę naujos kartos suaugėliai žiemoja lėliukių lopšeliuose dirvoje. Lervos vystosi 35–40 parų, suaugėliai gali gyventi kelerius metus.

Aštuoniataškis auksavabalis – Kūnas juodas, matinis, 17–22 mm ilgio. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius, užpakaliniuose jos kampuose yra po vieną gelsvą ar baltą dėmelę. Kiekviename antsparnyje taip pat yra keturios–šešios gelsvos ar baltos dėmelės, kartais šios dėmelės būna redukuotos, tuomet priešnugarėlė ir antsparniai būna visiškai juodi. Patinai nuo patelių skiriasi į išorę lenktomis vidurinių kojų blauzdomis. Tai saproksilinė rūšis, gyvenanti trūnijančioje lapuočių medžių medienoje. Lervos vystosi dvejus–trejus metus. Lėliukėmis lervos virsta medžių drevių trūnijančioje medienoje ar apatinėje kelmų dalyje, tarp šaknų, kokonuose, sulipdytuose iš medienos trūnėsių. Vabalai skraido gegužės pabaigoje–liepos mėn. Šiltomis saulėtomis dienomis aštuoniataškių auksavabalių aptinkama ant įvairių augalų žiedų, taip pat medžių drevių trūnėsiuose. Vabalai vystosi senose drevėtose pušyse ar trūnijančiuose pušų kelmuose ir rąstuose. 

Pušinis ožiaragis – vabalas 15-25 mm ilgio, juodos spalvos. Antsparniai prie pagrindo platesni už krūtinės skydelį, apaugę pilkais, melsvais arba gelsvai pilkais plaukeliais, sudarančiais daugelį dėmių. Jų viršūnės susiaurėjusios. Skydelis apaugęs rusvais plaukeliais, o jo viduriu eina plika išilginė juostelė. Patelių antenos sulig kūno ilgiu, o patinėlių ilgesnės. Jie gyvena pritemdytose ūksminėse medžių dalyse, vėjavartose. Jis sėkmingai įsikuria ir nukirstuose medžiuose. Skraido liepos-rugpjūčio mėn. Dėl papildomo ir atsinaujinamojo maitinimosi (apgraužiami ūgliai, plonos šakos) medžių lajos išretėja, medžiai nusilpsta. Labiausiai nukenčia jauni pušynai. Lietuvoje pušinis ožiaragis kiaušinėlius deda medžiuose su plona žieve. Po 7-15 dienų išsirita lervutės. Jos iš pradžių minta brazdu, paskui balana, darydamos juose netaisyklingus aikštelės pavidalo takus. Lervos po žieve maitinasi nuo 20-25 dienų (plona ir vidutinio storumo žieve) iki 1,5-2 mėn. (stora žieve). Lervos po plona žieve ir žiemoja. Kitą pavasarį dar pasimaitinusios po žieve, birželio mėn. visos įsigraužia į medieną. Įėjimo anga ovali, 4-7 mm ilgio. Medienoje lervos daro takus, žiemoja ir tik kitais metais virsta lėliukėmis, o po 2-3 savaičių -vabalais. Generacija 2 metų.

Ilgaūsis pušiagraužis – tai vabalas 13-20 mm ilgio, šviesiai rudas. Antsparniai su tamsiomis skersinėmis juostelėmis. Patelių ūsai 1,5, o patinėlių2-5 kartus ilgesni už kūną. Vabalai pradeda skraidyti jau balandžio pradžioje, ėmus žydėti pilkiesiems karklams, išbrinkus paprastųjų pušų pumpurams. Skraidymas užsitęsia iki birželio pabaigos. Kiaušinius (iki 20) deda storos žievės plyšiuose ir į specialiai padarytas išgraužas (vidutinio storumo žievėje). Lervų takai netaisyklingi, vystymosi pradžioje juostiniai. Paaugusios lervos apima visą plotą, sunaikina ten esančias kinivarpas. Šiuo atžvilgiu ilgaūsis ūsuotis yra kinivarpų entomofagas. Dalis lervų baigia vystytis įsigraužusios į storą žievę, kitos – į paviršinius medienos sluoksnius ir ten virsta lėliukėmis. Jauni vabalai išsigraužia ovalią angą (6-4 mm) ir išlekia. Generacįja vienerių metų, nors nuo kiaušinėlio iki vabalo vystymasis užtrunka 4-5 mėn. Jie gyvena pušyse ir eglėse įvairaus apšvietimo ir drėgmės sąlygomis. Tai labai paplitusi rūšis, apsigyvenanti augančiose, bet labai apsilpusiose eglėse ir pušyse, išvartose, pagamintuose rąstuose, kelmuose.

Testas

1. Kiek ilgiausiai laiko kai kurių skruzdelių patelės gali neišeidamos iš skruzdelyno gali rausti žemę, maitinti vaikus, dėti kiaušinėlius?

2. Kurios skruzdės minta angliavandeniais?

3. Kuom maitinasi lervos ir vaisingos skruzdelės?

4. Kiek skruzdelių rūšių yra Lietuvoje?

5. Kuom minta pušinių pjūklelių lervos?

6. Kur gyvena pušiniai pjūkleliai?

7. Kokio ilgio būna pušinio pelėdgalvio sparnai?

8. Kokiais mėnesiais pušiniai pėlėdgalviai skraido?

9. Kaip atrodo pušinių pelėdgalvių vikšrai?

Pirkinių krepšelis