Miestelio pasididžiavimas – Tirkšlių pušynas, kurio takeliai buvo išbarstyti baltu smėliu. XIX a.
pirmoje pusėje Tirkšlių valsčiaus archyve buvo surastas prancūziškai rašytas dokumentas, kuriame
vieno pranzūzų dalinio iždininkas mirdamas rašė, kad jis neturėdamas ryšio su besitraukiančiais iš
Rusijos prancūzais, turėjęs Tirkšlių pušyne pakasti po viena pušimi to dalinio iždą. Kad tautiečiai
ateityje iždą galėtų surasti, į pušį įkaldinęs ratų „šerdešninką“. Pasklidus šiai žiniai prasidėjo
karštligiškas iždo ieškojimas, tačiau niekam nieko neradus, žmonės šį įvykį pamiršo. Bestatant
Mažeikiuose bažnyčią ir ruošiant jai medžiagą, lentpjūvės pjūklas pataikė į „šerdešninką” ir sulūžo.
Statybai reikalingi rąstai buvo imti iš Tirkšlių pušyno. Po šio įvykio vėl prasidėjo lobio ieškojimas,
bet ir vėl be pasekmių.
Pasakojama, kad šiuo pušynu kitados žygiavusį Žemaičių kariuomenė, eidama į kovą prieš
kalavijuočius. Šiame pušyne 1863 m. sukilimo metu rado sau prieglaudą žemaičių sukilėliai, tarp jų
ir ir Žemalės dvaro savininko Groso būrys. 1863-08-13 pušyne sukilėliai susišaudė su rusais; buvę
nukauti 9 žemaičiai.
Daugiausia įvairių padavimų yra susieta su pušyne gyvenusiu atsiskyrėliu Tadeušu Drazdausku.
Pagal Motiejų Valančių, T. Drazdauskas apie 1780 m. atsikėlęs gyventi į Tirkšlių pušyną. Jį čia
atsiutęs vyskupas Giedraitis. Drazdauskas pasistatęs medinį be langų namelį, jame gyvenęs, o
miegodavęs ant drėgnos žemės. Namelyje nebuvę jokio baldo, netgi krosnies nepasistatęs.
Atsiskyrėlis nieko neįsileisdavęs, būdavęs apsivilkęs juodu apsiaustu, kurio priešakyje išsiūtas
baltas kryžius, o nugaroje kaukolės ženklas. Iš įnamių telaikęs juodą katiną; dažnai eidavęs į
bažnyčią melstis, o valgęs labai prastai; jeigu kas atnešdavęs jam maisto, atstumdavęs sienoje
buvusį langelį ir jį paimdavęs. Baudžiauninkai laikė paslaptingu žyniu, tad kreipdavosi pagalbos.
Kitame pasakojime teigiama, kad atsiskyrėlis T. Drazauskas savo dienas ir naktis leisdavęs po
didele pušimi, po atviru dangumi. Dvarininko Važinskio sūnus buvęs medžioklės mėgėjas; jam
einant į mišką motina įdėdavusi maisto ir atsiskyrėliui. Atsiskyrėlis užkalbintas nieko nesakydavęs,
o tik nuolat kartodavęs šiuos žodžius: „Už gera geru, už bloga blogu”. Jaunam medžiotojui šie
žodžiai labai įkyrėję ir kartą jis į maistą įdėjęs nuodų. Po poros dienų užsukęs pas atsiskyrėlį, radęs
jį besiruošiantį valgyti. Medžiotojas buvęs alkanas ir suvalgęs atsiskirėlio duoną. O toji buvusi ta
pati, jo prieš porą dienų atnešta. Medžiotojas mirė, o po kiek laiko ir atsiskyrėlis atsiskyręs su šiuo
pasauliu. Dvaras pastatė akmeninį kryžių su įrašu: Če Gyvena Pustelninks Tadeušas Draždauskas ir
mirė 1835 m. (kiti teigę, kad miręs 1811 m.)“, kitoje – „Pastatė Avgustinas Šakis 1918 m.“
Atsiskyrėlis buvęs palaidotas pačiame miško pakraštyje. Praplečiant Tirkšlių kapines, dalis kapo
pateko į jas, o per kitą dalį ėjo kapinių tvora.
Prieš karą pušyne būta žydų prekyvietės, paviljonas pramogoms. Ne veltui Tirkšliai buvo vadinami
„žydų Palanga“.
Žiemą vasarą gausiai lankomas Tirkšlių pušynas. Jame įrengtos pavėsinės, treniruokliai, vasaros
estrada. Čia vyksta miestelio šventės. Toks mūsų mėgstamas pušynas- paslaptingas, pilnas
padavimų, neatrastų lobių, nepapasakotų istorijų, su savo ” zuikių pievele”, su bunkeriais,
nuotykiais, paminklais….
Pirkinių krepšelis