1939 m. rugsėjo 22 d. “Draugo” laikraštyje (leistas Čikagoje) rašoma:
Tirkšliai yra valsčiaus miestelis, teturįs apie 870 gyventojų. Prie paties miestelio iš pietų pusės
prieina gražus tiesialiemenių pušų šilas, kurio galėtų pavydėti ne viena vasarvietė. Į Tirkšlius
kiekvieną vasarą atvažiuoja vasarotojų. Šilas ir netoli miestelio trys upės- Viešetė, Venta ir Šerkšnė-
kiekvienam vasarotojui suteikia puikias poilsio sąlygas. Pats miestelis kaip ir daugelis kitų, nieku
ypatingu nepasižymi. Daugumas trobesių yra seniai statyti, mediniai. Tik kiekvieno čia pirmą kartą
atvykusio dėmesį pirmiausia atkreipia miestelio aikštėje stovinti nedidelė balta koplytėlė. Ji aptverta
akmenine tvora. Iš balto koplytėlės fono jau iš tolo visu ryškumu į akis krenta raudonų širdžių eilė.
Vienoje koplytėlės pusėje išdažytos penkios širdys. Užeini iš kitų dviejų pusių ir vėl matai po eilę
tokių pat širdžių. Iš viso tame kolonų pavidalo pastatėlyje yra penkiolika vaiskiai raudonų širdžių.
Apie tą koplytėlę pinami įvairiausi pasakojimai. Senais laikais Tirkšliuose gyveno viskuo pertekęs
dvarininkas Važinskas. Jo rūmai, su daugybe paslaptingų rūsių, stovėję toje vietoje, kur dabar yra
vietos valsčiaus savivaldybė ir pradinė mokykla. Septynioliktajame amžiuje švedams užplūdus
šiaurinę Lietuvos dalį, dvarininkas plk. Važinskas stojęs kovoti su atėjūnais. Išvykdamas į karą tas
dvarininkas savo mylimą žmoną ir keturis vaikus paliko rūpestingo ir ištikimo seno tarno globai.
Kai švedai pradėjo artėti prie Tirkšlių miestelio, dvarininko Važinsko tarnas savo pono didelius
turtus paslėpęs tik jam vienam žinomoje vietoje, o ponią su vaikais apgyvendinęs neįžengiamo
miško viduryje.
Švedai, užplūdę Tirkšlius, ir žinodami, kad prieš .juos kovoja dvarininkas Važinskas, norėjo
pagrobti visus jo turtus, žmonų ir vaikus. Tačiau rūmuose nerado nei turtų, nei žmonos su vaikais,
tik seną tarną. Jie iš karto tarną geruoju klausinėjo, kur yra Važinsko šeima ir jo brangenybės. Bet
ištikimasis tarnas sakėsi nieko nežinąs. Jis tesaugojąs namus, o ne pono šeimą ir jo brangenybes.
Tada švedų kariai seną tarną pradėjo plakti. Jį miestelio aikštėje tol plakė, kol užplakė, bet vis tiek
nieko nepatyrė. Priešą iš krašto išvarius, dvarininkas Važinskas grįžęs į savo rūmus rado juose
išdaužytus baldus, brangius indus ir liūdinčią žmonų su keturiais vaikais. Sužinojęs apie ištikimojo
tarno mirtį toje vietoje, kur jis buvo nukankintas, pastatė koplytėlės pavidalo paminklą su
išpieštomis penkiomis širdimis. Tos širdys simbolizuoja žuvusiojo seno tarno išgelbėtus penkis
mylimus žmones: keturis vaikus ir žmoną.
Nudžiugo dvarininkas, radęs savo mylimuosius asmenis. Tačiau senelio tarno paslėptųjų pinigų ir
brangenybių niekur nerado, nes ir žiauriai nukankintas jo ištikimasis valdinys nepasakęs tos vietos.
Po Važinskų mirties ilgų laikų daug kas kasinėjo jo rūmų sode, rausėsi rūsyje brangenybių
ieškodami, bet niekas nerado. Vietos seni žmonės apie ištikimojo tarno paslėptuosius turtus dar ir
dabar kalba, nors slenkąs laikas jau labai toli nunešė anų dienų įvykius privertusius tas brangenybes
slėpti.
1939 m. rugsėjo 22 d. “Draugo” laikraštis
Pirkinių krepšelis