1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui ėmė organizuotis Tirkšlių miestelio sukilėliai. Tirkšlių
pašto viršininkas Antanas Morkūnas (g. 1904 m. Radviliškyje) kartu su keliais vyrais ant buvusio
milicijos pastato išklėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Eigulys Juozas Ulskis (g. 1910 m.), gyvenęs pas
Žemalės lentpjūvės savininką Pocių, telefonu organizavo vyrus burtis į sukilėlius. Ten pat gyveno
komjaunuolis Aloyzas Zaleckas ir vietinis ruselis Damaiva. Telefonu jie iškvietė rusų kariškius.
Birželio 23 dieną šie atvyko į Tirkšlius ir suėmė Antaną Morkūną. Per naktį žiauriai tardę ir
kankinę, birželio 24-osios rytą pavežėjo link Pievenų ir Sūduvės miškelio ir šūviu į pakaušį nušovę,
kūną paliko. Tirkšlių žmonės Antaną palaidojo miestelio kapinėse. Jo žmona Emilija su ketverių ir
šešerių metų dukrelėmis išvyko pas tėvus į Darbėnus.
Įskundus vietiniams komunistams, tą pačią dieną buvo suimtas ir Alfonsas Tiškus (g. 1919 m.
Gaurylių kaime). Jis tarnavo Ylakių miestelio savivaldybėje ir atvyko į Tirkšlius užmegzti ryšio su
sukilėliais. Rusai, vietoj patardę, nuvežė jį į Išlaužo mišką, 8 km nuo Tirkšlių, kur buvo įsikūręs jų
kariuomenės štabas. Ten dar porą valandų pakankinę, suvarpė keturiais šūviais ir nuvežę į Renavo
miške leisgyvį numetė. Sūnaus kūną surado motina ir palaidojo Pievenų miestelio kapinėse.
Kartu su Tiškumi tądien sušaudė ir Igną Butą (g. 1906 m.), Žemalės miestelio gyventoją. Liko jo
žmona Stefa su trim mažamečiais vaikais ir 86 metų motina.
Igno Butos duktė Stefanija Butaitė-Michelska (g. 1928 m.) prisimena:
„Gyvenome Žemalės miestelyje, jokio turto neturėjome. Prasidėjus karui atėjęs kaimynas pasakė,
jog gali bombarduoti Žemalės miestelį. Todėl birželio 24 dieną, vedini ožka, išėjome pas pažįstamą
žmogų, gyvenusį Mažaičių kaime, Renavo miško pakraštyje. Tėvas nuėjęs į mišką parovė ožkai
žolės ir grįžo į sodybą. Jis matė, kaip būriuojasi sukilėliai. Nusiavė šlapius batus ir atsisėdo prie
stalo. Staiga atvažiavo du sunkvežimiai, pilni raudonarmiečių. Jie pradėjo šaudyti į mišką. Paskui
kareiviai pastebėjo miške tėvo paliktas pėdas ir atėję į sodybą liepė pasimatuoti batus, jie tiko…
Šeimininkė paklausta, ko tėvas ėjęs į mišką, paaiškino, kad šis ėjo parauti ožkai žolės. Trys
kareiviai pasivarė tėvą į pamiškę ir šeimos akivaizdoje sušaudė. (…)
Po to kareiviai sugrįžo į trobą. Mes rėkėme ir klykėme, galvodami, kad sušaudys ir mus. Jie padarė
kratą ir nieko neradę išėjo. Vienas kareivis dargi nušluostė ašaras verkiančiam vaikui.
Tėvą palaidojome Žemalės kapinėse. Laidotuvių metu užskridęs lėktuvas kapinėse apšaudė
laidotuvių dalyvius. Tiškaus kūną išsigabeno giminės. Skundiką Zalecką sušaudė vokiečiai.“
Netoli Butos ir Tiškaus žūties vietos pakelėje buvo pastatytas kryžius. Aptvertas tvorele, pasodintos
liepaitės. Sovietiniais laikais platino kelią ir tas liepaites nupjovė, o paminklą nustūmė ir užvertė
žemėmis.
Taip žuvo sukilėliai ir niekuo dėtas žmogus.
© 2011 „XXI amžius. A. Ruginis
Pirkinių krepšelis