Skruzdėlės tai – smulkūs plėviasparnių būrio, geluoninių pobūrio vabzdžių šeima, pasižyminti formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Skruzdėlės sudaro didžiausią vabzdžių šeimą pasaulyje . Yra daug rūšių: pasaulyje per 6 tūkstančius , o Lietuvoje apie 40 rūšių . Patinėliai ir patelės turi sparnus , darbininkės (patelės) jų neturi. Rudenį virš skruzdėlynų pakyla dideli patinėlių ir patelių pulkai. Jie poruojasi ore ar žemėje. Patinėliai žūva, patelės, nugraužusios sparnus, įkuria naują skruzdėlyną. Kai kurių skruzdėlių patelės, metus neišeidamos iš skruzdėlyno, gali rausti žemę, maitinti vaikus, dėti kiaušinėlius. Maistas – tai jos atsarginiai riebalai, buvusių sparnų raumenys. Kad būtų kam dirbti darbus,
Skruzdėlių mityba Angliavandeniais minta suaugusios skruzdėlės, o baltymais (gyvulinės kilmės maistu ) – lervos ir vaisingos skruzdėlės. Baltyminį maistą sudaro: vabzdžiai, augalų sėklos, grybai, vorai, sraigės, šimtakojai. Augalinį maistą ( angliavandenius ) sudaro: augalų sėklos, vaisiai, minkšti ūgliai, medaus rasa, nektaras, be to, skruzdėlės laižo amarų išskiriamą saldų skystį, todėl jos amarus saugo, gina nuo priešų, perneša ant kitų augalų, o amarų motinėlę laiko skruzdėlynuose
Gyvena: skruzdėlynai įrengiami iš žemės grumstelių ir augalų dalelių (lapų, spyglių, šakų, žolių stiebelių)
Pušiniai pjūkleliai, plėviasparnių būrio, šukaūsių pjūklelių šeimos vabzdžiai. Dažniausi (ir Lietuvoje) yra paprastasis pušinis pjūklelis, rudasis pušinis pjūklelis, žalsvasis pušinis pjūklelis. Gyvena bendrijomis. Pušinių pjūklelių lervos minta pušų spygliais. Stipriai nugraužia pušų spyglius, pažeisti medžiai nusilpsta, kartais nudžiūna. Židiniai dažniausiai susidaro 15–40 m. medynuose, kartais jaunuolynuose. Pušinių pjūklelių lervos naikinamos insekticidais.
Gyvena: po lapais ir spygliais, kankorėžiais
Pušinis pelėdgalvis, pelėdgalvių šeimos drugys. Sparnų ilgis 32–40 mm, priekiniai sparnai rausvi su šviesiomis dėmėmis, užpakaliniai – tamsesni. Skraido gegužės–birželio mėnesiais. Kiaušinius deda grupėmis spyglių apatinėje pusėje. Vikšrai žali su baltomis ir juodomis juostomis, birželio–liepos mėnesiais minta pušų spygliais, pumpurais, ūgliais. Lėliukės žiemoja paklotėje. Užauga 1 karta. Kenkia pušynams.
Gyvena: ant žemės
PAPILDOMA INFO:
Pušynuose gausiai auga valgomieji grybai, uogos (mėlynės, bruknės, pelkėtose vietose – spanguolės, tekšės, kirtimuose, pamiškėse – žemuogės, avietės).[1] Pušynai pasižymi vertinga mediena, renkami sakai.
Metų krūmas Vaivoras (Vaccinium uliginosum) Žemas krūmas rudais ar pilkšvais stiebais. Lapai ovališki, melsvo atspalvio. Išskirtinis lapų požymis – gyslelių tinklas, matomas prieš šviesą. Pavieniai žiedai išauga ant trumpų kotelių, nusvirę, panašūs į varpelius. Žydi nuo gegužės antros pusės iki Joninių. Vaisiai – mėlynos su balsva apnaša uogos, prinoksta liepos pabaigoje, ne tokios saldžios kaip mėlynės. Auga rūgščiame dirvožemyje, pelkėjančiuose pušynuose, kimininių pelkių raistuose, tarp svaigaus kvapo gailių. Štai kodėl dar vadinami girtuoklėmis.
Voverės vóverės (Sciurus), voverinių (Sciuridae) šeimos žinduolių gentis. 30 rūšių. Paplitusios Eurazijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos miškingose vietovėse. Kūno ilgis 20–31 cm, masė 200–1000 gramų. Uodega kūno ilgio, papurusi. Ausys didelės, kai kurių rūšių žiemą su šepetėliais. Kailis rudas, oranžinis, pilkas, juodas, purus, ypač žiemą. Daugiausia laiko praleidžia medžiuose. Slepiasi uoksuose arba rutuliškuose lizduose. Minta spygliuočių sėklomis, gilėmis, riešutais, t. p. grybais, paukščių kiaušiniais, jaunikliais. Drevėse, po medžių šaknimis kaupia maisto atsargas. Nėštumas 5–6,5 savaitės, 2–3 kartus per metus veda 1–10 jauniklių. Gyvena iki 15 metų. Kai kurioms rūšims būdingi kasmetiniai dideli gausumo svyravimai ir migracijos. Voveres gaudo plėšrieji žinduoliai, paukščiai, gyvatės. Lietuvoje miškuose, parkuose dažna paprastoji voverė (Sciurus vulgaris; iki 25 cm, 200–300 g). Aktyvi dieną. Vikriai laipioja medžiais, gerai šokinėja (lajoje nušoka 3–4 m).
