2024-11-17

1926 m . sausio 31 d. Tirkšliuose gimė Vytautas Klova – Lietuvos kompozitorius ir pedagogas.1946–1948 m. mokėsi Kauno konservatorijoje profesoriaus Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje.1951 m. baigė Lietuvos konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriausAntano Račiūno kompozicijos klasę. 1954–1994 m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Lietuvosmuzikos ir teatro akademijoje. 1982 m. suteiktas profesoriaus laipsnis.Parašė 6 operas: „Pilėnai” (1955 m.) – ji iki šiol laikoma populiariausia lietuviška opera, rodyta irTirkšliuose, pušyne (vyresnių žmonių atsiminimuose išlikęs kerintis prisiminimas), „Vaiva”,„Duktė”, „Du kalavijai”, „Amerikoniškoji tragedija”, „Ave, vita”, daug harmonizavo bei išplėtojoliaudies dainų, jų yra apie 100. Taip pat parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį.Mirė 2009-12-10, palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.Nuo 2011 m. sausio 1 d. V. Klovos vardas suteiktas  Mažeikių muzikos mokyklai .2016-01-30 ant namo, esančio Tirkšliuose, Mokyklos g. 2, kuriame gimė ir augo kartu su savobroliu dailininku monumentalistu Boleslovu, atidengta atminimo lenta.Jūratės Klovienės atsiminimai: “…………..Tarp Jono (Mackonio) ir Klovos gimsta idėja rašyti operą„Pilėnai“. Nepaprastai gera tema, ypač šiems laikams, kai reikia tautai priminti jos didvyriškąpraeitį. Sutarė. Jonas imasi rašyti libretą, kuris buvo svarstytas, kaltas prie kryžiaus daug kartų.Dzūkas su žemaičiu neatsisakė idėjos, nepasidavė.Vytautas pradėjo rašyti. Pirmąją ariją iš antrojo veiksmo savo gražiu mecosopranu pabandėpadainuoti Liudmila. Mūsų mažame butelyje gimsta Mirtos arija. Skamba! Yra vilčių, kad seksis irtoliau. Taigi dirba jaunas kompozitorius ir jaunas dailininkas-libretistas. …….”

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui ėmė organizuotis Tirkšlių miestelio sukilėliai. Tirkšliųpašto viršininkas Antanas Morkūnas (g. 1904 m. Radviliškyje) kartu su keliais vyrais ant buvusiomilicijos pastato išklėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Eigulys Juozas Ulskis (g. 1910 m.), gyvenęs pasŽemalės lentpjūvės savininką Pocių, telefonu organizavo vyrus burtis į sukilėlius. Ten pat gyvenokomjaunuolis Aloyzas Zaleckas ir vietinis ruselis Damaiva. Telefonu jie iškvietė rusų kariškius.Birželio 23 dieną šie atvyko į Tirkšlius ir suėmė Antaną Morkūną. Per naktį žiauriai tardę irkankinę, birželio 24-osios rytą pavežėjo link Pievenų ir Sūduvės miškelio ir šūviu į pakaušį nušovę,kūną paliko. Tirkšlių žmonės Antaną palaidojo miestelio kapinėse. Jo žmona Emilija su ketverių iršešerių metų dukrelėmis išvyko pas tėvus į Darbėnus.Įskundus vietiniams komunistams, tą pačią dieną buvo suimtas ir Alfonsas Tiškus (g. 1919 m.Gaurylių kaime). Jis tarnavo Ylakių miestelio savivaldybėje ir atvyko į Tirkšlius užmegzti ryšio susukilėliais. Rusai, vietoj patardę, nuvežė jį į Išlaužo mišką, 8 km nuo Tirkšlių, kur buvo įsikūręs jųkariuomenės štabas. Ten dar porą valandų pakankinę, suvarpė keturiais šūviais ir nuvežę į Renavomiške leisgyvį numetė. Sūnaus kūną surado motina ir palaidojo Pievenų miestelio kapinėse.Kartu su Tiškumi tądien sušaudė ir Igną Butą (g. 1906 m.), Žemalės miestelio gyventoją. Liko jožmona Stefa su trim mažamečiais vaikais ir 86 metų motina.Igno Butos duktė Stefanija Butaitė-Michelska (g. 1928 m.) prisimena:„Gyvenome Žemalės miestelyje, jokio turto neturėjome. Prasidėjus karui atėjęs kaimynas pasakė,jog gali bombarduoti Žemalės miestelį. Todėl birželio 24 dieną, vedini ožka, išėjome pas pažįstamąžmogų, gyvenusį Mažaičių kaime, Renavo miško pakraštyje. Tėvas nuėjęs į mišką parovė ožkaižolės ir grįžo į sodybą. Jis matė, kaip būriuojasi sukilėliai. Nusiavė šlapius batus ir atsisėdo priestalo. Staiga atvažiavo du sunkvežimiai, pilni raudonarmiečių. Jie pradėjo šaudyti į mišką. Paskuikareiviai pastebėjo miške tėvo paliktas pėdas ir atėję į sodybą liepė pasimatuoti batus, jie tiko…Šeimininkė paklausta, ko tėvas ėjęs į mišką, paaiškino, kad šis ėjo parauti ožkai žolės. Tryskareiviai pasivarė tėvą į pamiškę ir šeimos akivaizdoje sušaudė. (…)Po to kareiviai sugrįžo į trobą. Mes rėkėme ir klykėme, galvodami, kad sušaudys ir mus. Jie padarėkratą ir nieko neradę išėjo. Vienas kareivis dargi nušluostė ašaras verkiančiam vaikui.Tėvą palaidojome Žemalės kapinėse. Laidotuvių metu užskridęs lėktuvas kapinėse apšaudėlaidotuvių dalyvius. Tiškaus kūną išsigabeno giminės. Skundiką Zalecką sušaudė vokiečiai.“Netoli Butos ir Tiškaus žūties vietos pakelėje buvo pastatytas kryžius. Aptvertas tvorele, pasodintosliepaitės. Sovietiniais laikais platino kelią ir tas liepaites nupjovė, o paminklą nustūmė ir užvertėžemėmis.Taip žuvo sukilėliai ir niekuo dėtas žmogus.© 2011 „XXI amžius. A. Ruginis

1939 m. rugsėjo 22 d. “Draugo” laikraštyje (leistas Čikagoje) rašoma:Tirkšliai yra valsčiaus miestelis, teturįs apie 870 gyventojų. Prie paties miestelio iš pietų pusėsprieina gražus tiesialiemenių pušų šilas, kurio galėtų pavydėti ne viena vasarvietė. Į Tirkšliuskiekvieną vasarą atvažiuoja vasarotojų. Šilas ir netoli miestelio trys upės- Viešetė, Venta ir Šerkšnė-kiekvienam vasarotojui suteikia puikias poilsio sąlygas. Pats miestelis kaip ir daugelis kitų, niekuypatingu nepasižymi. Daugumas trobesių yra seniai statyti, mediniai. Tik kiekvieno čia pirmą kartąatvykusio dėmesį pirmiausia atkreipia miestelio aikštėje stovinti nedidelė balta koplytėlė. Ji aptvertaakmenine tvora. Iš balto koplytėlės fono jau iš tolo visu ryškumu į akis krenta raudonų širdžių eilė.Vienoje koplytėlės pusėje išdažytos penkios širdys. Užeini iš kitų dviejų pusių ir vėl matai po eilętokių pat širdžių. Iš viso tame kolonų pavidalo pastatėlyje yra penkiolika vaiskiai raudonų širdžių.Apie tą koplytėlę pinami įvairiausi pasakojimai. Senais laikais Tirkšliuose gyveno viskuo pertekęsdvarininkas Važinskas. Jo rūmai, su daugybe paslaptingų rūsių, stovėję toje vietoje, kur dabar yravietos valsčiaus savivaldybė ir pradinė mokykla. Septynioliktajame amžiuje švedams užplūdusšiaurinę Lietuvos dalį, dvarininkas plk. Važinskas stojęs kovoti su atėjūnais. Išvykdamas į karą tasdvarininkas savo mylimą žmoną ir keturis vaikus paliko rūpestingo ir ištikimo seno tarno globai.Kai švedai pradėjo artėti prie Tirkšlių miestelio, dvarininko Važinsko tarnas savo pono dideliusturtus paslėpęs tik jam vienam žinomoje vietoje, o ponią su vaikais apgyvendinęs neįžengiamomiško viduryje.Švedai, užplūdę Tirkšlius, ir žinodami, kad prieš .juos kovoja dvarininkas Važinskas, norėjopagrobti visus jo turtus, žmonų ir vaikus. Tačiau rūmuose nerado nei turtų, nei žmonos su vaikais,tik seną tarną. Jie iš karto tarną geruoju klausinėjo, kur yra Važinsko šeima ir jo brangenybės. Betištikimasis tarnas sakėsi nieko nežinąs. Jis tesaugojąs namus, o ne pono šeimą ir jo brangenybes.Tada švedų kariai seną tarną pradėjo plakti. Jį miestelio aikštėje tol plakė, kol užplakė, bet vis tieknieko nepatyrė. Priešą iš krašto išvarius, dvarininkas Važinskas grįžęs į savo rūmus rado juoseišdaužytus baldus, brangius indus ir liūdinčią žmonų su keturiais vaikais. Sužinojęs apie ištikimojotarno mirtį toje vietoje, kur jis buvo nukankintas, pastatė koplytėlės pavidalo paminklą suišpieštomis penkiomis širdimis. Tos širdys simbolizuoja žuvusiojo seno tarno išgelbėtus penkismylimus žmones: keturis vaikus ir žmoną.Nudžiugo dvarininkas, radęs savo mylimuosius asmenis. Tačiau senelio tarno paslėptųjų pinigų irbrangenybių niekur nerado, nes ir žiauriai nukankintas jo ištikimasis valdinys nepasakęs tos vietos.Po Važinskų mirties ilgų laikų daug kas kasinėjo jo rūmų sode, rausėsi rūsyje brangenybiųieškodami, bet niekas nerado. Vietos seni žmonės apie ištikimojo tarno paslėptuosius turtus dar irdabar kalba, nors slenkąs laikas jau labai toli nunešė anų dienų įvykius privertusius tas brangenybesslėpti.1939 m. rugsėjo 22 d. “Draugo” laikraštis

2019 m. liepos 6 d. atidengtas Nepriklausomybės dešimtmečio stogastulpis, pastatytas 1928 m.vietos šaulių prie Tirkšlių mokyklos. Šioje vietoje yra stovėjęs paminklas Rusijos carui.Koplytstulpis medinis. 1965 m. kai kurių mokytojų iniciatyva buvo nupjautas ir sunaikintas.Aiškinta, kad jis trukdęs mokyklai ugdyti moksleivių ateistinius įsitikinimus. Medinę dalį sudeginę,o metalinį kryžių spėjusi išgelbėti ir išsaugojusi valytoja dirbusi E. Vaičkienė. Sąjūdžio Tirkšliųiniciatyvinės grupės pirmininko Vinco Liaubos rūpesčiu 1989 m. atstatytas – meistras PranciškusBružas. Medžiagas ir lėšas koplytstulpiui skyrė Tirkšlių kolūkis.Pagal archyve esantį Adomo Varno eskizą nutarta atgaivinti autentiškąjį stogastulpį. Be to vietabuvo nebetinkama šiam paminklui. Tai jau privati teritorija ir susirinkti didesnei grupei žmonių nėravietos, yra ūkiniai pastatai, tad buvo nuspręsta iškelti į mokyklos vidinę teritoriją. Tirkšlių kultūroscentrui 3,9 tūkst. eurų skirta 1928 metais (Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti)Tirkšliuose pastatytam mediniam koplytstulpiui su metaline saulute atnaujinti. Tautodailininko A.Viskanto, istorikui P.Šverebui patariant, dėka šis 7 m aukščio stogastulpis su originalia išlikusia1928 m. geležine viršūne pastatytas 2019 m. Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinėsmokyklos kieme.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 110 2004 m. birželio 21 d. buvo patvirtintasTirkšlių herbasSvarstant naujo herbo motyvus, pritarta siūlymui ant balto stulpo pavaizduoti penkiasraudonas širdis. Jos paimtos iš miestelio centre stovinčio unikalaus koplytstulpio, kurioketuriuose šonuose išmūryta po penkias viena virš kitos išdėliotas raudonas širdis.Koplytstulpis, datuojamas 1868 m., kaip architektūros paminklas saugomas valstybės.Tikriausiai jis susijęs su 1863 m. sukilimu ir skirtas sukilėliams atminti.Herbo skydo mėlyname lauke sidabrinis stulpas su penkiomis viena virš kitos išdėliotomisraudonomis širdimis. Heraldikoje širdis reiškia nuoširdumą ir gailestingumą, platesne prasme –meilę, narsą, ištikimybę. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.

1996 m. lapkričio 8 d. Vilniuje mirė dirigentas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas KonradasKaveckas. Jis gimė 1905 m. lapkričio 2 d. Tirkšliuose (Mažeikių r.) vargonininko šeimoje. Konradovardą parinko krikštatėvis Antanas Milevičius. Jis buvo skaitęs ” Konradą Valenrodą” ir šis vardaspatikęs. Tėvai neprieštaravo.Konradas mokėsi Mažeikiuose, Kaišiadoryse, Kaune, muzikinius gebėjimus lavino Kauno muzikosmokykloje, 1926 m. įstojo į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas).Mokslus tęsė Prancūzijoje pas garsiausius to meto pedagogus.Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vadovavo karių chorui. Nuo 1930-ųjų vadovavo Vytauto Didžiojouniversiteto, nuo 1939 m. – Vilniaus universiteto studentų chorams, kartu dirbo Kauno arkikatedrosbazilikos vargonininku. Sovietmečiu buvo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumo(dab. Vilniaus konservatorijos) direktoriumi, nuo 1949 m. su pertraukomis dėstė Lietuvosvalstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje).1940 m. kartu su kompozitoriumi Jonu Bendoriumi įkūrė muzikos mokyklą Vilniuje.K. Kaveckas buvo garsus kompozitorius, chorų dirigentas. Jis pirmasis atliko daugelio lietuviųkompozitorių kūrinius chorui, dirigavo simfoniniams koncertams. Sukūrė poemų, kantatų,oratorijų,kūrinių vargonams, fortepijonui, siuitų, choro ir solo dainų. Išugdė daugybę profesionalių muzikų,kūrė dainas, balades, siuitas, giesmes, mišias ir kitus kūrinius. Daug rašė muzikinėje spaudoje.K. Kaveckas buvo 1939 m. Kaune vykusios Pavasario federacijos dainų šventės dirigentas irrajoninių dainų švenčių dirigentas, 1946−1990 m. – respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžiųvyriausiasis dirigentas. K. Kaveckas žinomas kaip publicistas, muzikos meno propaguotojas irkritikas.

Partizanų vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis gimė 1901 m. gruodžio 10 d.Ketūnų kaime. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmusorganizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybės raštininkusekretoriumi. 1920 m. lapkričio mėn. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1924–1926 m. J. Vitkus gilinosavo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio(Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kauneinžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjodėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo „Karde“, „Karyje“ ir kt., buvoapdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.1945 m. gegužę netoli Marcinkonių J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jodokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę. 1945 metų lapkritį įkūrė A apygardą, o 1946-ųjųpavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvoišrinktas jos vadu. Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvosišlaisvinimo planą „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“,karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus.J.Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visusreikšmingus įvykius. Būtent jo iniciatyva 1945 metais buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo“laikraštis atokiame Kasčiūnų kaime, tarp miškų.1946 m. pavasarį suaktyvėjus ryšiams, Kazimieraitis atnaujino pastangas suvienyti Dzūkijospartizanų vienetus. Balandžio 9 d. suformavo vieningą partizanų sritį – Pietų Lietuvos partizanųštabą. J. Vitkus-Kazimieraitis buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų (PLP) srities vadu.1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijųaps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiaismažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.1947 metais Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu, Merkio partizanų rinktinė buvopavadinta partizanų vado Kazimieraičio vardu. 1949 m. vasario 16 d. LLKS prezidiumo sprendimuJuozui Vitkui-Kazimieraičiui (po mirties) už ypatingus nuopelnus suteiktas Laisvės KovotojoKaržygio vardas, jis apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovų Kryžiumi (su kardais). Atkūrusnepriklausomą Lietuvos valstybę, 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkusapdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininkolaipsnis, jo vardu pavadintas atskirasis inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune. Nuo2013 m. Tirkšlių mokykla pavadinta jo vardu.Kabelių kaime, kur dirbo buhalteriu girininkijoje 1944-1945 m., prasidėjo šio partizaninės kovosDzūkijoje organizatoriaus partizaninė veikla, atidengta ir pašventinta atminimo lenta ir stendas J.Vitkui-Kazimieraičiui. Atidengtame stende yra išspausdintas 1945 metais Kabeliuose rašytas JuozoVitkaus- Kazimieraičio priesakas, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taipsuskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesneiDievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei,mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai beinepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – užskaistykloje kenčiančias sielas“.1922 m. pabaigoje Leipalingyje, Druskininkų savivaldybėje, rasti vieno iš Lietuvospartizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, kurie 2023 m. spalio 21 d. palaidotiAntakalnio kapinėse.Kazimieraičio palaikų suradimas dar kartą įrodo, kad žiaurus sovietų okupantų-žudikų planasneatiduoti Lietuvos laisvės kovotojų kūnų ir nepalikti net jų kapų neišdegė ir, nepaisant visko, kiektai bekainuotų, tikinti laisve tauta susigrąžins savo didvyrius, juos prisimins ir iš jų semsisstiprybės“, – sakė Juozo Vitkaus-Kazimieraičio inžinierinio bataliono vadas plk. ltn. E. Serva.

1927 m. lapkričio 18 d. Tirkšliuose gimė Boleslovas Klova – pedagogas, dailininkas, reljefiniųmozaikų kūrėjas, kompozitoriaus V. Klovos brolis.1945 m. baigė Mažeikių gimnaziją. Čia lankė piešimo mokytojo akvarelisto Česlovo Kontrimosuorganizuotą dailės būrelį. 1945–1948 m. studijavo sodų-parkų ir interjero architektūrą, 1951 m. supagyrimu baigė monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos fakulteto freskos-mozaikos studijąVilniaus dailės institute. 1950–1964 m. dėstė Kauno vidurinėje dailės mokykloje, nuo 1964 m. –Kauno politechnikos institute, nuo 1976 m. docentas.Parodose dalyvavo nuo 1953 m. 1977 m. Kaune surengė individualinę parodą, po mirties – 1987m., 1997 m.B. Klovos darbų galima pamatyti Telšiuose ir Kaune, Druskininkuose ir Kėdainiuose, Šiauliuose irJurbarke, Alytuje, Ignalinoje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Vilniaus, Klaipėdosmuziejuose, visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose.Menotyrininkas A.Dūda rašė: „Pirmieji jauno dailininko kūrybiniai darbai – skaldytų natūraliųakmenų mozaikiniai portretai. Čia reikėtų paminėti kompozitorių J.Gruodžio (1953) ir J.Tallat-Kelpšos (1957), poeto Juliaus Janonio (1959), apibendrinto charakterio „Kanklininką“ (1955) irnemažai dekoratyvinių mozaikų.Bendradarbiaudamas su architektais A.Sprindžiu, V.Dičium, A.Zdanavičium, J.Viraku ir kitais,sukūrė reikšmingus monumentalios dailės kūrinius įvairios paskirties visuomeniniams pastatams (Druskininkų gydyklai, Kulautuvos sanatorinei mokyklai, Kauno aerouostui bei daugeliui kitųvisuomeninių pastatų).Daugiau kaip šimto dailėtyros straipsnių autorius ir katalogų sudarytojas.1975 m. išleido knygą „Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba“.Mirė 1986 m. gegužės 26 d. Kaune.

Miestelio pasididžiavimas – Tirkšlių pušynas, kurio takeliai buvo išbarstyti baltu smėliu. XIX a.pirmoje pusėje Tirkšlių valsčiaus archyve buvo surastas prancūziškai rašytas dokumentas, kuriamevieno pranzūzų dalinio iždininkas mirdamas rašė, kad jis neturėdamas ryšio su besitraukiančiais išRusijos prancūzais, turėjęs Tirkšlių pušyne pakasti po viena pušimi to dalinio iždą. Kad tautiečiaiateityje iždą galėtų surasti, į pušį įkaldinęs ratų „šerdešninką“. Pasklidus šiai žiniai prasidėjokarštligiškas iždo ieškojimas, tačiau niekam nieko neradus, žmonės šį įvykį pamiršo. BestatantMažeikiuose bažnyčią ir ruošiant jai medžiagą, lentpjūvės pjūklas pataikė į „šerdešninką” ir sulūžo.Statybai reikalingi rąstai buvo imti iš Tirkšlių pušyno. Po šio įvykio vėl prasidėjo lobio ieškojimas,bet ir vėl be pasekmių.Pasakojama, kad šiuo pušynu kitados žygiavusį Žemaičių kariuomenė, eidama į kovą prieškalavijuočius. Šiame pušyne 1863 m. sukilimo metu rado sau prieglaudą žemaičių sukilėliai, tarp jųir ir Žemalės dvaro savininko Groso būrys. 1863-08-13 pušyne sukilėliai susišaudė su rusais; buvęnukauti 9 žemaičiai.Daugiausia įvairių padavimų yra susieta su pušyne gyvenusiu atsiskyrėliu Tadeušu Drazdausku.Pagal Motiejų Valančių, T. Drazdauskas apie 1780 m. atsikėlęs gyventi į Tirkšlių pušyną. Jį čiaatsiutęs vyskupas Giedraitis. Drazdauskas pasistatęs medinį be langų namelį, jame gyvenęs, omiegodavęs ant drėgnos žemės. Namelyje nebuvę jokio baldo, netgi krosnies nepasistatęs.Atsiskyrėlis nieko neįsileisdavęs, būdavęs apsivilkęs juodu apsiaustu, kurio priešakyje išsiūtasbaltas kryžius, o nugaroje kaukolės ženklas. Iš įnamių telaikęs juodą katiną; dažnai eidavęs įbažnyčią melstis, o valgęs labai prastai; jeigu kas atnešdavęs jam maisto, atstumdavęs sienojebuvusį langelį ir jį paimdavęs. Baudžiauninkai laikė paslaptingu žyniu, tad kreipdavosi pagalbos.Kitame pasakojime teigiama, kad atsiskyrėlis T. Drazauskas savo dienas ir naktis leisdavęs podidele pušimi, po atviru dangumi. Dvarininko Važinskio sūnus buvęs medžioklės mėgėjas; jameinant į mišką motina įdėdavusi maisto ir atsiskyrėliui. Atsiskyrėlis užkalbintas nieko nesakydavęs,o tik nuolat kartodavęs šiuos žodžius: „Už gera geru, už bloga blogu”. Jaunam medžiotojui šiežodžiai labai įkyrėję ir kartą jis į maistą įdėjęs nuodų. Po poros dienų užsukęs pas atsiskyrėlį, radęsjį besiruošiantį valgyti. Medžiotojas buvęs alkanas ir suvalgęs atsiskirėlio duoną. O toji buvusi tapati, jo prieš porą dienų atnešta. Medžiotojas mirė, o po kiek laiko ir atsiskyrėlis atsiskyręs su šiuopasauliu. Dvaras pastatė akmeninį kryžių su įrašu: Če Gyvena Pustelninks Tadeušas Draždauskas irmirė 1835 m. (kiti teigę, kad miręs 1811 m.)“, kitoje – „Pastatė Avgustinas Šakis 1918 m.“Atsiskyrėlis buvęs palaidotas pačiame miško pakraštyje. Praplečiant Tirkšlių kapines, dalis kapopateko į jas, o per kitą dalį ėjo kapinių tvora.Prieš karą pušyne būta žydų prekyvietės, paviljonas pramogoms. Ne veltui Tirkšliai buvo vadinami„žydų Palanga“.Žiemą vasarą gausiai lankomas Tirkšlių pušynas. Jame įrengtos pavėsinės, treniruokliai, vasarosestrada. Čia vyksta miestelio šventės. Toks mūsų mėgstamas pušynas- paslaptingas, pilnaspadavimų, neatrastų lobių, nepapasakotų istorijų, su savo ” zuikių pievele”, su bunkeriais,nuotykiais, paminklais….

1 stendas Vietovės rašytinis pavadinimas užrašytas Tirkšlių dvaro 1569 m. inventoriaus apraše.LDK 1613 m. M.K. Radvilos- Našlaitėlio žemėlapyje pažymėti Tirkšl(el)iai ( Tyrxelle).Tirkšliuose įsitvirtina turtingi bajorai Važinskiai ir jų palikuonys.Pastatyta pirmoji bažnyčia, auga bažnytkaimiai. 2 stendas XVIII a. Bado ir ir maro metai, užsitęsęs Šiaurės karas nualino, beliko tik smuklė ir trys lūšnos.Turgaus aikštėje 1730-06-12 sudegintos trys „raganos“: Regina Kosčiukienė, MataušienėSugaudienė ir Simonienė Sausienė.1766 m. pastatyta nauja kryžiaus plano medinė bažnyčia.Tirkšlių pušyne apsigyveno vyskupo Giedraičio kvietimu paskutinis Žemaitijos atsiskyrėlis(Pustelninks)- GD (bajorų luomo) Tadeušas Drazdauskis.Įsteigta parapinė mokykla. 3 stendas Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidiniuslotyniškomis raidėmis, įsteigta rusiška mokykla.Iškyla medinė sinagoga, veikia pradinė žydų mokykla.Kapinėse 1862 m. pastatyta koplyčia.1863 m. sukilimo dalyviai gaudomi ir tremiami, slaptosi pušyne.Turgaus aikštėje iškyla mūro kryžius, dab. Penkių širdžių koplytstulpis. 4 stendas Dar nepanaikinus lietuviškos spaudos draudimo, 1901 m. jau iškyla lietuviška iškaba: „Krautuve S.Miežio Broliai pirkite“.Aktyviai priešinamasi rusinimui.Nepriklausomybės laikotarpiu- valsčiaus centras, miestelis atgyja, įsteigta pradinė mokykla.1928 m. Tirkšliuose, priešais valsčiaus valdybą, vietos šauliai pastatė stogastulpį,skirtą Nepriklausomybės 10-mečiui. 1936 m.gaisras miestelyje, sudega bažnyčia su varpine ir varpais.Klebono A. Kielos pastangomis 1937 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, konsekruota 1939m. Kristaus Karaliaus vardu.Antrasis pasaulinis karas. Sunaikinta žydų bendruomenė. Trėmimai į Sibirą.Sovietmečiu miestelis- „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio centras.Atkūrus Nepriklausomybę daug pokyčių: savivalda, švietimas, administravimas…. 5 stendas Patys žymiausi tirkšliškiai, kurie buvo kilę, dirbę ar gyvenę mūsų miestelyje. 6 stendas LR Prezidentas 2004-06-21 dekretu patvirtino Tirkšlių herbą (idėjos autorius- Povilas Šverebas,etalono autorė- dailininkė Laima Ramonienė). Skydo mėlyname lauke, yra sidabrinis stulpas supenkiomis viena virš kitos išdėliotomis širdimis. Vienoje mokslinėje konferencijoje Heraldikoskomisijos pirmininkas E. Rimša pripažino, kad toks herbas buvo gera idėja. Jo teigimu, Tirkšliųherbas visur pristatomas kaip vienas iš geriausių ir solidžiausių Lietuvos miestelių herbų.