2024-10-01

Jau nuo seno Tirkšlių pušynas apipintas legendomis ir padavimais, čia vyko kovos prieš kalavijuočius, sukilėlių susibūrimai, partizanų mūšiai, paslaptingas atsiskyrėlio gyvenimas. Pušynas visais laikais traukė ir poilsiautojus, tačiau visada išliko paslaptingas… Apie pusę km nuo miestelio, kur iš Pievėnų kelio atsišakoja Nevarėnų kelias, ir po kokių 300 m į p. v. pasisuka, nuo kelio dešinėje pusėje lygioje vietoje yra apie 30 cm aukščio keturkampis pakilimas (8×4-5 m). Jo kultūrinis sluoksnis sudėtas iš medžio anglių, pelenų, sudegusių kaulų (iki 60 cm storio). Randama senovės liekanų. Vienas 105 metų amžiaus senelis tada pasakojo, kad šią vietą supanti kažkokia tragedija. Senovėje prie šios vietos stovėjęs senas ąžuolinis kryžius, kurį vėliau atėjusios kartos pamiršo, nebeatnaujino ir nebežinojo, kuriam reikalui jis pastatytas (Kviklys, 1968). Galima suskaičiuoti, kad jau daugiau nei šimtmetį šį ąžuolinį kryžių pušynas saugo, jo vis dar nepasiglemžė miško paklotė, kad ir kaip nepastebimai jis guli apaugęs samanomis. Prieš 70 metų jis jau stovėjo pasviręs, tačiau vietinių senolių atmintyje dar gyvas, bet kam buvęs pastatytas nežino.  Dar vienas paslaptingas įvykis šioje vietoje nutiko antrojo pasaulinio karo metais, kuomet šalia minėto kryžiaus Tirkšlių pušyne vietinis gyventojas Adomas Šviesa (1911-1971) rado dar gyvą kūdikį, kurį nunešė į Tirkšlių ambulatoriją. Kūdikio tolimesnis susiklostęs likimas nežinomas. Tai tik viena Tirkšlių pušyno paslaptis, o kiek jis dar visko neatskleidęs, kiek slepia senosios pušys… Istorija gyva, kol apie ją kalbame, diskutuojame, prisimename, tad jei jūs turite prisiminimų – dalinkitės. Savo prisiminimus, mintis, istorijas galite siųsti zivile.undraitiene@gmail.com, būtinai jomis pasidalinsiu. Taip pat yra noras atstatyti ąžuolinį kryžių, kol jo iki galo nepasiglemžė gamta, prisiminimui ateities kartoms.    Kviklys. B (1968). Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. IV tomas. Jungtinės Amerikos Valstijos: Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė

Tado Blindos legenda sklando iki šiol, bet ne ką pasiutesnis buvo ir Rickus Stepas iš Užvenčio- lietuvių plėšikas, siautėjęs po Žemaitijos, Lietuvos kaimus. Iki 1928-ųjų už visokias vagystes jis jau buvo dukart teistas. 1930m. vėl įkliuvo ir sėdo. Tačiau 1932m., išvedus kalinius padirbėti, nutaikęs momentą Rickus nėrė į rugius ir pabėgo. Netrukus Rickus apiplėšė kunigą Joną Armalį ir įgijęs ginklų tapo itin pavojingu. Tačiau už poros savaičių vėl įkliuvo policijai į nagus Sedoje. Yra kalbama, kad Sedos-Tirkšlių 11-ame kilometre, atpalaidavęs pančius, išvertė policininką iš vežimo, pagriebė vadeles, šūktelėjęs arkliams “Nooo!” ir nudardėjo. Už trejeto kilometrų, Tirkšlių miške nusimetė pančius, išlupo iš vežime likusio policininko portfelio pinigus, bei revolverį ir dingo. Taip prasidėjo garsioji Stepo vasara. Netrukus Rickus Varniuose su brauningu rankose ir juoda kauke ant veido įsiveržė į žydų banką ir išsinešė 5600 litų. Šuviu buvo sužeistas banko tarnautojas. Žydai už plėšiko suradimą skyrė 500 litų premiją. Neužilgo Rickus apiplėšė Šakynos kleboniją, nužudė kleboną Juozapatą Barzdžių, policija ėmė eiti jo pėdsakais. Premija už plėšiko galvą išaugo iki 1000 litų. Tačiau kai pajuto, kad kilpa veržiasi, nusprendė bėgti į užsienį. Tad jo likimas neaiškus iki šiol. Istorijos pradėjo plisti ir Rickus tapo tokiu tų metų “didvyriu”, jog 1934 m. Stasys Žemaitis parašė teatro pjesę “Rickus – garsus Lietuvos plėšikas”. Straipsnio šaltinis: https://www.facebook.com/kartatirksliuose/posts/3042991885796401

Istoriniuose šaltiniuose randama, kad  Tirkšlių kaimas minimas jau nuo XIII a., vėliau – miestelis ir dvaras. Nuo XVII a. vidurio jį  apie porą šimtų metų valdė dvarininkų Važinskų giminė. Vėliau dvaras už savininkų dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo išdalintas. 1569 m. dvaro ir miestelio inventoriuje įrašyta turgavietė, alaus, midaus ir degtinės smuklės su nuomos mokesčio dydžiu, aprašyta Tirkšlių miestelio sklypai, žemės ribos, gyventojai. 1605 m. dar sykį atvykęs karališkasis revizorius E. Ilgovskis surašo  Tirkšlių dvaro inventorių, iš kurio aprašų aiškėja, kad būta Tirkšlių dvaro, kuriam priklausė 150 valakų žemės. 1667 m. Tirkšlių seniūnu buvo Jeronimas Važinskas. 1612 m. Tirkšlių bažnyčiai dovanota žemė,  pastatyta medinė bažnyčia, kuri vėliau buvo perstatyta į didesnę.  Seni išlikę dokumentai rodo, kad 1730 m. birželio 12 d. Tirkšlių miestelyje įvyko teismas ir už „raganavimą“ ant laužo buvo sudeginta Regina Kosčiukienė. Vėliau buvo nuteistos dar dvi „raganos“ – Sugaudienė ir Saukienė. Viena  – dėl vaiko ligos nenuėjusi du sekmadienius bažnyčion, kita-  „pakenkusi‘ nuomario liga susirgusiai dvarininkei.  Jų mirties nuosprendį pasirašė dvarininkai ir teisėjai. Skausmingą pėdsaką miestelio gyvenime įrėžė Šiaurės karas ir 1710 m. maras, po kurio liko tik viena smuklė ir trys lūšnos. Vėliau miestelis po truputį pradėjo augti. Vietos gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, veikė atskiras Antano Mitkevičiaus vadovaujamas maždaug 40 sukilėlių būrys, sugebėjęs užimti Tirkšlius, bet vėliau susidūręs su gausesne ir geriau ginkluota rusų kariuomene ir mūšį pralaimėjęs. Dalis sukilėlių pasitraukė į miškus ir bandė tęsti kovą, tačiau nesėkmingai. Po sukilimo žymesni sukilimo dalyviai buvo ištremti į Sibirą arba nužudyti. Nuo XVII a. pab. ar XVIII a. pr. iki 1941 m. Tirkšliuose aktyviai reiškėsi žydų bendruomenė, kuri buvo sunaikinta karo metu. XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje Tirkšliai buvo valsčiaus centras. Čia vykdavo dideli turgūs ir prekymečiai. 1901 m. tirkšliškis G.Miežis įsteigė pirmąją lietuvišką krautuvę su lietuviška iškaba „Krautuvė S.Miežio. Broliai, pirkite“. Prieš I pasaulinį karą buvo susidariusi lietuvių vaidintojų trupė, ruošusi vakarus. Spaudos draudimo metais Tirkšlius pasiekdavo draudžiamoji spauda, kurią atgabendavo knygnešiai.  Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1919 m. kovo 2 d. prie Tirkšlių lietuviai savanoriai sumušė Raudonosios armijos 39 pulką.   Tarpukariu Tirkšliuose veikė valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktas, ambulatorija, policijos nuovada, vaistinė, malūnas su elektros tiekimu miesteliui , kooperatyvas, elektrinė, smulkaus kredito draugija, valstybės bibliotekos šaulių skaitykla, kelios krautuvės ir amatininkų įmonės. 1936 m. sudegė senoji bažnyčia, 1939 m. vietoj jos pastatyta dabartinė mūrinė Kristaus Karaliaus bažnyčia.  Antrojo pasaulinio karo metu Tirkšliai labai nukentėjo nuo abiejų režimų.  Sovietmečiu miestelis buvo „Jaunosios gvardijos“ kolūkio gyvenvietė, 1978 m. Sovietų Sąjungos liaudies ūkio parodoje apdovanota pirmojo laipsnio diplomu. 2001 m. atstatytas Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas koplytstulpis. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, patariant istorikui Povilui Šverebui, medžio meistras, tautodailininkas Antanas Viskantas pagal originalius A. Varno eskizus padarė naują koplytstulpį. 2004 m. patvirtintas Tirkšlių herbas. 2020 m. restauruojant Tirkšlių bažnyčią rastas varpas. 

Plėnakių kaimas minimas 1738-06-17 Tirkšlių seniūnijos inventoriuje, kuriame nurodyta, kad kaime yra 8 kiemai. 1863-08-03 prie Plėnakių kovėsi Jono Stanevičiaus sukilėlių būrys. Nepriklausomybės metais kaime veikė Lietuvos komunistų partijos kuopelė (LKP). 1922 m. įvyko LKP Mažeikių parajonio konferencija. 1934 m. liepos mėn. Plėnakiuose išspausdintas laikraščio „Žemaitijos tiesa” pirmasis numeris. Šiame kaime yra gimę knygnešių rėmėjas Kazys Končius, gydytojas Simanas Virkutis, ateitininkas, visuomenės ir kultūros darbuotojas, spaudos korespondentas Jeronimas Pleinys, generolas majoras Ginutis Taurinskas. Žmonės kalba, kad Jono Tarviškio lauke 1923 m. Jaunazijus Reivytis lauke – pagriovyje pastebėjo kurmio iš žemės išraustus kelis sidabrinius pinigus. Pažarstęs visą kurmiarausį, jų rado apie dešimt. Keturi iš jų buvo labai dideli, kaip Lietuvos penkiličiai. Pinigai buvo švediški. Vieną didelį ir porą mažų jis atidavė Mažeikių muziejui. Pardavęs du didelius už 240 litų, nusipirko naują dviratį. Tuomet radėjui neatėjo į galvą, kad kurmis gal atrausė ne visus pinigus – ir jų daugiau neieškojo. Kai po poros metų susigriebė, plačiuose laukuose tos vietos neberado…

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 110 2004 m. birželio 21 d. buvo patvirtintas Tirkšlių herbas.  Svarstant naujo herbo motyvus, pritarta siūlymui ant balto stulpo pavaizduoti penkias raudonas širdis. Jos paimtos iš miestelio centre stovinčio unikalaus koplytstulpio, kurio keturiuose šonuose išmūryta po penkias viena virš kitos išdėliotas raudonas širdis. Koplytstulpis, datuojamas 1868 m., kaip architektūros paminklas saugomas valstybės. Tikriausiai jis susijęs su 1863 m. sukilimu ir skirtas sukilėliams atminti.  Herbo skydo mėlyname lauke sidabrinis stulpas su penkiomis viena virš kitos išdėliotomis raudonomis širdimis. Heraldikoje širdis reiškia nuoširdumą ir gailestingumą, platesne prasme – meilę, narsą, ištikimybę. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.